ŠV. ELZBIETOS SESERŲ KONGREGACIJOS (CSSE) ISTORIJA

XIX a. pirmojoje pusėje Vokietijos okupuotoje Lenkijos dalyje, Silezijos krašte, siautė choleros ir šiltinės epidemija. Žmonės masiškai mirė nuo šių ligų. Daugiausia aukų buvo tarp neturtingųjų ir apleistųjų. Žmonės mirė gatvėse, skurdžiuose namuose vieniši ir apleisti. Reikėjo pasiaukojusių širdžių, kurios padėtų nelaimingiesiems ligoniams. Dieviškoji Apvaizda pasirinko keturias moteris, į kurių širdis įkvėpė meilę, gailestingumą ir pasiaukojimo dvasią vargšų tarnybai. Tos moterys ir davė pradžią Kongregacijos įkūrimui. Ji įsteigta Nisos mieste 1842 m. rugsėjo mėn. 27 d. Steigėjos – Marija Merkert, jos sesuo Matilda, Klara Wolff ir Pranciška Verner. Kongregacijos credo: „Turime žmones padaryti laimingus“.

Kad Dievas laimintų jų pasirinktą nelengvą aukos kelią, steigėjos save ir Kongregaciją paaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai, o globėja ir užtarėja išsirinko šv. Elzbietą Vengrę, pasižymėjusią ypatinga meile vargšams. Seserys steigėjos su meile tarnavo Kristui vargšų asmenyje, o Dievas laimino jų šventą, kilnų, pasiaukojamą darbą gausiais pašaukimais. 1887 m. sausio 26 d. popiežius Leonas XIII patvirtino Šv. Elzbietos seserų kongregaciją. Tuo metu 87 vienuoliniuose namuose gyveno 500 seserų. 1895 m. Kongregacija turėjo 100 vienuolinių namų ir 700 narių. Nuo įsteigimo dienos pašaukimų netrūko: 1938 m. buvo 519 vienuolinių namų ir 4827 seserys.

Po I pasaulinio karo Lietuvos prezidento A. Smetonos žmona ponia Zofija Smetonienė pakvietė seseris elzbietietes iš Karaliaučiaus atvažiuoti į Kauną. 1925 m. atvyko trys seserys vokietės: Masalina, Gerarda ir Terezija. Jos apsigyveno pas seseris benediktines. Slaugė ligonius namie, rūpinosi vargšais. Laikui bėgant atsirado lietuvaičių, norinčių įstoti į šią Kongregaciją. Tinkamos kandidatės buvo siunčiamos į Karaliaučių atlikti novicijatą. Po 2–4 m. jau su vienuoliškais drabužiais seserys sugrįžo į Kauną. Nors seserų buvo nedaug – tik 15, buvo įkurti dar du filialai: vienas Jurbarke, čia seserys turėjo vaikų prieglaudą, kitas – Švėkšnoje, kur sesuo Bonita statė ligoninę. Kaune seserys dirbo Šv. Luko ligoninėje, kuri priklausė gydytojui Gyliui.

Kaune gyvenančios seserys neturėjo savo namo. Būtinai reikėjo statyti vienuolyną, kuriame visos seserys galėtų gyventi vienuoliškai po vienu stogu. Ir štai kokiais Dievo Apvaizdos sutvarkytais keliais seselės dovanai gavo žemės sklypą, kuriame pasistatė vienuolyną. Namo projektą parengė architektas Reisonas. Statyba vyko labai sparčiai: iki 1939 metų šv. Kalėdų trijų aukštų namas pastatytas iki stogo. 1940 m. birželio 15 d. užėmus Lietuvą bolševikams, neįrengtas vienuolyno namas nacionalizuotas. Okupacijos laikotarpiu čia buvo įsikūrusi pradinė mokykla. 1963 m. kilus gaisrui mokykla buvo uždaryta ir septynerius metus namas stovėjo tuščias. Po septynerių metų buvo padarytas remontas, įkurti kultūros namai bei biblioteka veikė iki 1990 metų.

1990 m. rugpjūčio 30 d. seserų elzbietiečių namas, esantis Kaune, Pabrėžos gatvėje 1, grąžinamas vienuolyno nuosavybėn. Jau tų pačių metų gruodžio mėnesį sesuo Joana su globojama motina atsikelia į vienuolyną nuolat gyventi.

1992 m. liepos mėnesį iš Lenkijos, Vroclavo provincijos, atvažiuoja sesuo Honorata Sikora vadovauti vienuolyno remontui ir padėti įvairiuose darbuose. Po remonto 1995 m. liepos mėnesį Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis pašventino vienuolyno namą. Seserys pradeda gyventi pagal savo charizmą: čia įsikūrusioje senelių prieglaudoje apsigyvena 13 globotinių, kurias aptarnauja penkios seserys: viena lietuvaitė ir keturios atvykusios iš Lenkijos, Vroclavo. Seserys globojo ligonius ir vargšus, taip pat katechizavo vaikus mokyklose, darželiuose, ruošė pirmajai šv. Komunijai.

2004 m. rugpjūčio 24 d. 3 seserys pradėjo veiklą Alytuje, Šv. Kazimiero parapijoje. Čia jos dirba zakristijoje, rengia vaikus pirmajai šv. Komunijai, katechizuoja mokyklose, darbuojasi parapijos Caritas organizacijoje, padeda neturtingoms šeimoms.

DVASINGUMAS

Visų pirmiausia steigėjo dvasią atpažįstame iš šių kriterijų: Dievo ir artimo meilės įgyvendinimo kasdienybėje, tikro pamaldumo, gyvenimo šventumo. Steigėjas tampa simboliu ir idealu esančiai ir būsimai jaunajai kartai. Jo charakteris, asmenybė, šventumas yra sektinas pavyzdys. Jo šviesi asmenybė – giliai sujungta su Kristumi, jis glaudžiai susivienijęs su Bažnyčia – Kristaus Kūnu, todėl ir jo įgyvendinamos vertybės persmelktos bažnytiškumo. Taigi steigėjai seka pramintu Kristaus keliu ir kartu yra ryškūs Dievo ženklai šiandienos pasauliui.

Kongregacijos dvasingumo pažinimo šaltiniai:

  • oficialūs dokumentai, tai yra Konstitucija, patvirtinta Apaštalų Sosto,
  • Motinų steigėjų raštai.

Mums patikėtas Bažnyčios ir steigėjų užduotis mes įgyvendiname per mūsų kongregacijos atskiras bendruomenes. Dialogui atvira bendruomenė yra privilegijuota vieta, kur liudijamas Šventosios Dvasios veikimas ir artumas. Pirmiausia bendruomenė, kaip Bažnyčios ląstelė, turi pasižymėti uoliu maldos gyvenimu, kad juo galėtume spinduliuoti šiandienos vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje, nes Kristus Evangelijoje sako: „…nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5).

Regulos principai

Kongregacijos dvasingumas atsispindi veikloje, kurią pradėjo Dievo įkvėpta Klara Wolff. Jos gyvenimo šūkis: „Iš meilės Dievui, ne dėl užmokesčio“. Savo dienoraštyje 1843 metais Klara rašo, kad ligonių slauga turi būti nesavanaudiška, be užmokesčio, seserys nuolat iš meilės Dievui meldžiasi už ligonius, jas vienija bendra malda, valgymas, penktadieniais – tyla.

Steigėjos nuo pat veiklos pradžios pasiryžo „melstis už vargšus ligonius“. Sekdamos jų pavyzdžiu matome čia savo užduotį malda ir aukomis prašyti kitiems dvasinių ir materialinių gėrybių.

Kiekvieną dieną dalyvaudamos Eucharistinėje aukoje semiamės jėgų tolesniam bendruomeniniam gyvenimui ir mūsų apaštalavimo įvairiems reikalams.

Popiežius Jonas Paulius II sako, kad „kiekviena vienuolė privalo kasdien skirti daug laiko, kad Viešpaties akivaizdoje išreikštų jam savo meilę, o visų pirmiausia leistis būti jo mylima“.

Sesuo įpareigota kasdienei mąstomajai maldai. Dievo žodžio mąstymas padeda geriau pažinti Triasmenio Dievo veikimą. Kristus Švenčiausiajame Sakramente, kaip mūsų bendruomenės centras, yra nuolat tarp mūsų, todėl dažnai adoruojame jį koplyčioje. Šis asmeninei maldai skirtas laikas suteikia galimybę sustiprinti meilę Kristui ir dvasiškai atsinaujinti, anot vienos iš steigėjų Motinos Pranciškos, „mūsų vienintelis džiaugsmas privalo būti tabernakulis“.

Susikaupimas ir tylėjimas yra būtini mūsų dvasiniam gyvenimui, nes Dievo žodį galime išgirsti tik tyloje. Šv. Teresė Avilietė apie tylą sako: „Tik tas, kuris tyli, gali išgirsti Dievo balsą.“ Tylėjimas suteikia galimybę susitikti su Dievu, padeda pajusti jo buvimą tarp mūsų ir atsiverti jo įkvėpimams.

Liturginės ir vienuolinės šventės

Šalia pagrindinių liturginių švenčių, turime savo vienuolines šventes. Ypatingai švenčiame: Švč. Jėzaus Širdies iškilmę, nes steigėjos paaukojo jai savo veiklą; Švč. M. Marijos Aplankymo šventę kaip įžadų atnaujinimo dieną; Šv. Elzbietos iškilmę kaip mūsų globėjos šventę; šv. Juozapą pagerbiame kaip dvasinio gyvenimo globėją; Šv. kankinių Kozmo ir Damijono dieną švenčiame kaip kongregacijos įkūrimo dieną; šv. Pranciškų Asyžietį paminime kaip steigėjų globėją, šv. Augustiną, šv. Mykolą Arkangelą ir šv. Joną Evangelistą prisimename kaip mylimiausius šv. Elzbietos globėjus.

ALYTAUS BENDRUOMENĖS GYVENIMAS

Alytaus bendruomenėje yra trys seserys, čia jos apaštalauja ne tik veikla, bet ir malda. Bendrai maldai renkasi keturis kartus per dieną. Kaip ir kiekviena bendruomenė turi savo dienotvarkę, kurios privalo laikytis.

5.40 val. Kėlimasis
6.00 val. Laudes ir mąstymas
7.00 val. Pusryčiai
Darbas
11.30 val. Adoracija
12.00 val. Pietūs
Darbas
16.30 val. Dvasinis skaitymas
17.00 val. Vakarinės maldos
18.00 val. Eucharistija
19.30 val. Vakarienė
20.30 val. Kompleta (naktinės maldos)
22.00 val. Poilsis

Seserys darbuojasi Šv. Kazimiero parapijoje, kur veikia Caritas: viena iš jų moko tikybos mokyklose, kitos dvi rengia vaikus pirmajai šv. Komunijai, padeda daugiavaikėms šeimoms, rūpinasi Caritas bendruomenės vaikais, kurie kasdiena susirenka po pamokų parapijos salėje.

Vakare seserys susitikusios prie vakarienės stalo aptaria dienos įvykius, pasidalija savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Diena baigiama bendra malda, o vėliau įsivyrauja silentium sacrum („šventa tyla”).

Žvelgiant į kongregacijos istorijos praeitį galima pamatyti seserų veiklos skirtumus. 1939 m. seserys dirbo Kauno kurijoje, Švėkšnos ligoninėje, kuri buvo pastatyta sesers Bonitos iniciatyva. Seserys taip pat darbavosi Jurbarke, čia turėjo vaikų prieglaudą, kur jais rūpinosi.

Kongregacijos situacija Lietuvoje iš esmės keitės. Seserų sumažėjo, todėl vienuolinių namų liko tik vieneri Kaune. Šioje bendruomenėje gyveno 7 seserys, jos katechizavo vaikus, rengė juos pirmajai šv. Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui, taip pat darbavosi vienuolyne esančiuose senelių namuose. Be šios minėtos veiklos, seserys teikė dvasinę bei materialinę pagalbą vargšams ir daugiavaikėms šeimoms.

Nuo 2005 m. rugpjūčio 24 d. Vilkaviškio vyskupijos ordinaro vyskupo R. Norvilos kvietimu kai kurios bendruomenės seserys pradėjo veiklą Alytaus šv. Kazimiero parapijoje.

Šiuo metu Lietuvoje yra dveji kongregacijos vienuoliniai namai: Kaune ir Alytuje. Čia seserys užsiima apaštališkąja – karitatyvine veikla. Iš viso yra septynios amžinųjų įžadų seserys, viena junijorė ir viena postulantė.

Kiekvienais metais seserys atlieka metines rekolekcijas, taip pat 4 savaites atostogauja.